2014 m. sausio 10 d., penktadienis

Atvykimas


Narita

Pasų kontrolė

Pirmą kartą išlipus iš lėktuvo oro uoste nustebina organizuotumas ir paprastumas atliekant visus būtinus formalumus. Kaip ir šalių imigracijos (pasų) kontrolė yra suskirstyta į langelius saviems piliečiams ir atvykėliams. Atrodytų nieko naujo. Bet prie praėjimo kitų šalių piliečiams, stovi darbuotojas ir skirsto srautus į pirmą kartą atvykstančius ir sugrįžtančius (turinčius nuolatinio gyventojo statusą).
Lietuvos piliečiams iki berods 3 mėnesių viza nereikalinga. Atvykstantiems su viza ir planuojantiems būti ilgesnį laiką, čia pat vietoje pasų patikros poste, per 5 minutes išduodama ir svetimtaučio tapatybės kortelė. Jos pavadinimas aišku ne pats maloniausias, net yra kaip yra :)

Bagažo atidavimas ir muitinė

Bagažo atidavime verta paminėti vienintelį mažutį faktelį, kuris įpratusiems prie bagažo trankymo Europoje gerokai šokiruoja. Iškritusius ant juostos lagaminus, tuoj pat pakelia darbininkas ir grąžiai vieną šalia kito sustato, atsukdamas rankenomis į kraštą. Smulkmena, bet nereali :)
Su muitine man asmeniškai reikalų turėti neteko, tad nieko konkretaus pasakyti negaliu. Paėmė užpildytą deklaraciją, paklausė ar tikrai nieko neturiu neleistino ir palinkėjo gero kelio.
 
Kaip pasiekti miestą?

Žinoma būdų tikriausiai yra ne vienas ir ne du, galima eiti ir pėščiomis bet to niekam nerekomenduočiau išbandyti. Iki miesto apie 60 kilometrų. Jei bagažo nėra arba jis minimalus, galima važiuoti Narita Express. Iki Šindžiuku stoties nuvažiuosite per maždaug 80 minučių ir tas kainuos apie ¥31000. Bet jai tiesiog norit patogiai nuvažiuot ir apie nieką negalvot už tuos pačius ¥30000 per tas pačias 80 minučių galima nuvažiuot su Limousin Bus. Turiu įtarimą kad piko metu turėtų važiavimo trukmė augti eksponentiškai, bet negaliu iš savo patirties to patvirtinti. Šitie autobusai važiuoja iki svarbesnių miesto viešbučių ir kelių pagrindinių stočių. Išvažiuodami būsit dar kartą nustebinti, kai autobusų personalas sukrovęs lagaminus nusilenks nuvažiuojamčiam autobusui. Nieko paskui priprasit ir pradėsit patys lankstytis. Kažkaip kai tau žmogus nusilenkia, atsakomasis veiksmas susiformuoja labai greitai. Na išskyrus tuos atvejus kai pats nešioji treningus :) bet čia ne apie juos.
Hanedos oro uoste Limuzinu autobusu kasa yra iš karo išėjus pro muitinės vartus, tad nieko ieškoti nereikia. Gali teikti paėjėti truputį kairėn ar dešinėn o gali tas kioskelis ir iš karto prieš akis išdygti. Mergaitės ten visai pusėtinai supranta angliškai, tad pirmą kartą atvykusiem nebus jokių netikėtumų (na nabent nežinai kur važiuoji)
Airport Limousine bilietų kasa. Kas nori kažkur yra ir automatas :)

Jei iš stoties ar viešbučio reikia pavažiuoti šiek tiek toliau, pasiimkite taksi! ir turėkite parašytą savo adresą, geriau japoniškai! Taksistai nei rusiškai, nei lietuviškai, nei angliškai nekalba :) O namų numeracija čia tokia kad tikrai nerasit :) Apie juos kitą kartą.


2014 m. sausio 5 d., sekmadienis

Skrendam į Japoniją

日本

Gyvenimas kartais susiklosto labai įdomiai ir netikėtai. Jei prieš metus laiko kas nors būtų pasakęs kad didžąją 2014 metų dalį teks praleisti tekančios saulės šalyje, būčiau sakęs kad tai nesamonė. O dabar tai jau faktas. Taigi daiktai sukrauti, užrakinti (simbolinėm spynelėm), adresai sukabinti. Skrydžiui pasiruošta. Na nevisai, niekaip nepraeina nerimas, kad namuose lieka patys svarbiausi žmonės. Kad kurį laiką bendravimas apsiribos Skypu, Whatsapp ir kitokiais neakivaizdžiais būdais. Supranti kad jau nebe 25 :) 

Kelionė, kaip jau dažniausiai būna skrendant iš Vilniaus, prasidėjo su nuotykiais. Vėlavo lėktuvas į Kopenhagą. O Kopenhagoj tik 45 minutės persėdimui. Taigi sportas - garantuotas. Aišku šitą riziką žinojau iš anksto, bet tikėjausi kad nesklandumų nebus. Taigi Kopenhagos oro uostą iš sparno B į patį galą sparno C pralėkiau lėkte per kokias 7 minutes. Visas uždusęs įsiropščiau į lėktuvą ir dar kartą sau pažadėjau daugiau su tokiomis trumpomis jungtimis neskraidyti. Tikriausiai iki kito karto. Tą patį sau buvau pažadėjęs prieš mėnesį, kai lėkiau per visą Shipholį, kad net žolytės negalėjau užuost :)
Viena iš pagrindinių visų šitų nuotykių priežasčių yra tai, kad iš mūsų mylimo krašto važinėja vienintelė transporto priemonė ir ji juda tik viena kryptim į Londoną. Ji man primena prietaisą vadinamą the fall iš 2012 metų remeiko Total Recall. Visos kitos skraidymo ir plaukymo priemonės yra tik pagalbinės, suprask nesvarbios ir niekam neįdomios.
Aišku yra ir kita nemažiau obektyvi priežastis - Naujametinis sezonas, normalių bilietų nerasta. Ir jai jų yra iš kitų miestų, tai iki jų nėra kaip nusigauti. :)

Bet kai atbėgus į lėktuvą, šiek tiek atsipūtęs, gauni taurę (na gerai plastikinį buteliuką) vyno, pyktis atsileidžia, nuovargis irgi kažkur nueina į šoną ir supranti, kad viskas gerai. Relax, take it easy :)